Pirmi upėtakiai sausa musele

Dauguma nors truputį sekančių FlyToTie paskyras Facebook ar Instagram tinkluose jau žino, kad šiemet, labiau nei bet kuriais metais iki šiol, man galvoje sukasi tik “bulkos” ir sausos muselės. Niekaip neprikalbinu savęs pamilti grubius valų, skęstančius pavadžius ir didelius sunkius strymerius. Kol rytai pasitikdavo šalnomis labai daug kitų opcijų kaip ir nebuvo, bet dabar naktys pradėjo šilti, iš paskos ženkliai šyla ir vanduo upeliuose. Man jokių kitų variantų nebeliko – plaukiantis delikatus valas, paprastas konusinis pavadys ir viltis, kad pavyks pasilabinti su sausą musę pažiaumoti užsimaniusiu upėtakiu.

Visų pirma svarbu nepamiršti, kad šiuo metu neršia kiršliai, kurie dabar paviršiuje tikrai aktyvesni nei upėtakiai. Jiems reikia duoti ramybę ir norint žvejoti sausa musele derėtų pasirinkti upelį, kuriame kiršliai negyvena. Iki gegužės 15 liko nedaug, tikrai galime palaukti. Nors tokių upelių yra ir arčiau, vakar su bičiuliu Karoliu movėm iki pat Dzūkijos į visai nedidelio upeliuko pievinį ruoža. Nors upeliukas gan žinomas, tačiau jo neįvardinsiu, nes kas kartą viešai paskelbus bet kokio upėtakinio upelio pavadinimą gaunu pylos.

Dieną vis gi pradedu nuo lengvučio strymerio prieš srovę. Oras lyginant su paskutinėmis dienomis gerokai atvėso, naktį lijo, lietaus žada ir dieną, tad labai daug vilčių į sausą musę nedėjau, bet mintyse kribždėjo mintis, kad visko gali būti. Per pirmas 10 minučių ant juodo bugeriuko pasilabina ir pirmas upėtakis, po gal 10 sekundžių trukusios kovos sulindęs į po vandeniu esančias šaknis maloniai atsisveikina. Ženklas geras, žuvis juda. Nepraėjus dar dešimčiai minučių bičiulio mestą strymerį upėtakis piktai pasitinka pačiame vandens paviršiuje, bet labai stipriai nepataiko, dar kelis kartus pravedus strymerį jo atsisakoma. 

Bulkt

To kibimo nuo paviršiaus man užteko, kad pradėtų truputį greičiau plakti širdis, o prie konusinio pavadžio greitai primazgomas metras 0.15 mm fluorokarbono pasaitėlio kurio gale įtaisoma 16 dydžio baetis lašaliuko imitacija.

Aplink skraidžioja vienas kitas nedidelis lašaliukas, galbūt norėtūsi ir mažesnės muselės, bet toji jau žiūrėjo į mane iš dėžutės. Pirmi pravedimai bulkuotojui virš galvos nesulaukia jokio atsako. Šis galvą iškišęs pažiūrėti į strymerį buvo prie pat kito kranto, kur srovė lėtesnė, o gylis didesnis. Pirmam susijaudinimui jau atslūgus sausą muselę neatidairiai numečiau arčiau upelio vidurio, kur srovė truputėlį greitesnė. Čia ją pasitiko ir margasis, agresyviai ir be dvejonių stvėręs muselę. Upėtakis nedidukas, bet mano naudojamas liaunas kotas leidžia pasidžiaugti kiekvienu suspurdėjimu. Jau nuleidus graibštą į vandenį ponaitis nusprendė nenorys manęs matyti ir išspjovė kabliuką. Truputį “abydna”, bet ir smagu sulaukus pirmo kibimo ant sausos muselės šiais metais.

Toliau keliaujant aukštyn laidau muselę į iš pažiūros potencialias vietas, turbūt ne vienas upėtakis iš gilumos ją apžiūrėjo, bet susidomėjimo kurį laiką jokio. Jau artėjant miškelio link musė panyra po vandeniu, iš paskos seka mažutėlis ratiliukas. Kibimas nepalyginamai švelnesnis ir atsargesnis už pirmąjį, bet kitam valo gale ir vėl spurda taškuotas upelio rezidentas. Šitas jau iki galo pasilabina, greitas pykšt telefono kamera ir paleidžiamas atgal. Dabar jau iki galo džiugu. Ir visai nesvarbu, kad tas upėtakiokas ne ką didesnis nei 20 centimetrų.

Greitai po kibimo prasidėjo lietus. Apranga tinkama, lietutis kaip ir nebaisus, bet vandens paviršių plaka gausiai ir mintis apie tolimesnį judesį ant sausos tenka atidėti. Net ir lietui pasibaigus ir pradėjus spiginti šiltai pavasariškai saulutei daugiau nesulaukėme nei kibimo. Nei ant sausos, nei šlapios ar strymerio. Bet kokiu atveju žvejyba baigta su šypesna iki ausų. Pavyko atidaryti sausos musės sezoną, ko daugiau gali norėti muselininkas. 

Šioje žvejyboje dar kartą įsitikinau, kad atviruose vietose ilgas liaunas kotas su DT valu yra pasakiškas įrankis. Tuo pačiu mėčiau ir sausas ir nesunkius strymeriukus. Žvejoti malonu, pravedimo kontrolės daug daugiau nei su trumpu koteliu, su ilgais pavadėliais tvarkytis irgi gerokai lengviau, o ir nedidelius upėtakius traukti nepalyginamai smagiau. Šiai žvejybai įsikinkiau naująjį JMC Reflex R2 kotelį, 2\3 klasės, 10 pėdų ilgio. Beabejo, nėra jis universalus, įlindus į bruzgynus mosikuoti tokiu sunku ir ne praktiška, bet turint vietos už nugaros neįsivaizduoju nieko geriau.

Dabar galiu ramiai padėti strymerius užsitarnauto poilsio iki kitos žiemos. Atėjo metas mėgautis plaukiančiu valu ir pirmais bulkuotojais!