2022 Lašišų Sezono Apžvalga

Lašišos Patinėlis

Po žvejybų ir darbų maratono pagaliau atsirado minutė pažvelgti į praėjusį lašišų žvejybos sezoną.

Audriui jis prasidėjo dar rugpjūčio mėnesį su išvyka į Švediją. Pirmas apsilankymas daug kam puikiai žinomoje Byskės upėje nenuvylė. Pirmą dieną žuvies išėjimų prisižiūrėta turbūt tiek, kiek per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje. Su kiekviena diena darėsi vis šilčiau, vis daugiau spigino saulė. Gaila, bet keičiantis oro ir vandens sąlygoms išėjimų vis mažėjo, kol galų gale per dieną pasirodydavo tik viena kita žuvis.

Kaip ir Lietuvoje, žvejota plaukiančiais Scandi tipo valais ir plaukiančiais ar negreitai skęstančiais pavadžiais. Per savaitę žvejybos pasilabinti pavyko su viena mamyte ir vienu tėveliu, dar susilaukta poros kibimų, viena žuvis po ilgiau trukusios kovos laimėjo. Galima sakyti pats tas, nes traukiant po kelias žuvis į dieną galima nusijautrinti lašišų žvejybos magijai, o kas antrą dieną palaikant žuvį ir per savaitę su pora iš jų įsiamžinti tikrai pakankamai rezultatas nuostabiems atsiminimams įsirėžti į atmintį ilgam.

Netrukus po to prasidėjo ir lašišų karštligė Lietuvoje. Niekam ne paslaptis, kad pastarasis sezonas mūsų upėse buvo turbūt geriausias per paskutinį dešimtmetį. Žuvies mūsų upėse buvo gausiai, ji buvo didelė ir aktyvi. Išskirtinai šaltas rugsėjis ir dėl lietingos pirmos vasaros pusės nenusekęs vanduo sudarė puikias sąlygas lašišinėms žuvims kilti upėmis į nerštavietę, o pakeliui suteikti begales emocijų kibimo viltingai laukiantiems žvejams.

Žinoma, kaip ir kiekvienais metais, pagavo tikrai ne kiekvienas. Tokia jau ta lašišų žvejyba Lietuvoje. Tačiau tie kas gaudė daug ir nenuleido rankų, dažniausiai susilaukė bent vieno ar kito laimikio.

Mums, deja, nepavyko žvejoti tiek, kiek norėjosi (nors esant tokiam sezonui turbūt niekada nebūtų gana). Abu padarėme gal po 6 ar 7 žvejybas. Visos, iki paskutinės, buvo kiek nuviliančios. Visur aplinkui sklido kalbos apie pilnas upes žuvies, tačiau kur benuvažiuotume, nesulaukėme nei kibimo, nei išėjimų matėme, apart vieno kito šlakioko pasirodymo anksti ryte ir prieš pat temstant vieną dieną prie Neries.

BET visa tai pasimiršo atvykus į paskutinę sezono žvejybą. Upė Šventoji, nuvažiavus prie vienos iš populiariausių vietų žmonių apstu, pasilabinam ir netrukus pervažiuojam šiek tiek aukščiau. Greitai prie mūsų prisijungė ir dar du pažįstami žvejai, o kartu su jais pradėjo aktyviai rodytis ir žuvis. Nuo ryto iki pietų meto pametėme išėjimų skaičių, tačiau jį tikrai buvo galima skaičiuoti dešimtimis. Smagu, kad nei vienam tai nesumaišė galvos ir neatsirado nei vieno norinčio „užsiinkaruoti” ar kitaip nesilaikyti nerašytų upės taisyklių. Žvejota labai kultūringai, todėl net ir 4 žmonėms žvejoti buvo visiškai patogu.

Apie pietų metą, kažkada tarp 12 ir 13 valandos, susilaukiau pirmo musės atsekimo ir stuktelėjimo. Žuvis atėjo su banga, ji matėsi iš toli, todėl iš susijaudinimo per anksti pakelta meškerė lėmė tik lengvo prisilietimo prie musės pajutimą. Po vienam iš po manęs ėjusių žvejų turbūt ta pati žuvis ištiesino kilpą, bet kažkodėl taip pat „nesėdo”, na, o vėl sulaukus savo eilės pasisekė susigrumti ir laimėti kovą prieš solidų patinėlį, parodži ne vieną žvakę bei išvyniojusį ne vieną dešimtį metrų valo. Sezonas uždarytas su šypsena veide ir begale emocijų, kurių užteks iki pat naujo žvejybos sezono pradžios.

Upės šiemet tikrai buvo dosnios, bus įdomu stebėti, kiek iš šių žuvų užsiliks ir pasisveikins dar ir žiemos sezono metu.

Artimiausiomis dienomis laukite dar vieno trumpo aprašymo su pastarųjų metų įžvalgomis apie lašišų žvejybą, o tada jau kelsimės prie kitų temų. Ką veikti muselininkui su meškere ar be jos tikrai yra ir dabar!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *