Kaip vidurvasarį sugauti kiršlį?

Kaip žinia, neginčijamų tiesų muselinėje nėra. Čia bus pateikiami ne nepaneigiami faktai, o tiesiog keli pastebėjimai, kurie man bei mano bendraminčiams padeda pagauti daugiau kiršlių vasaros mėnesiais. Kai būsite prie upės — išbandykite savo kailiu, nuspręskite ar veikia ir jums, ir pasidalinkite rezultatais.

Stovintis vanduo

Kiršlį paprastai asocijuojame su greita upės srove ir rėvomis. Ir tikrai, didelė dalis laiko gaudant kiršlius praleidžiama būtent tokiose vietose. O, bet, tačiau, pasitaiko dienų, ypač vidurvasarį, kai rėvose kiršliai arba stebėtinai vangūs, arba jų populiacija ten staiga susitraukia. 

Tokiomis dienomis žvejybą neretai išgelbėja muselės išmaudymas lėtame, kone stovinčiame vandenyje. Jei didžiausiose rėvose pasigauna 1-2 neįspūdingo dydžio kiršliokas, iš nedidelės, netoli rėvos esančios lėtos duobelės galima ištraukti ir pusę tuzino stambesnių taparų. 

Pastarąjį savaitgalį būtent taip ir buvo. Žvejojant dry-dropper sistema, pačioje rėvų apačioje, kur vanduo sulėtėja ir atsiranda šiek tiek gylio. Stebiu indikatoriaus darbą atliekančią sausą musę. Pastaroji sustoja besrovėje duobėje ir tik po kelių sekundžių — “niurkt”. Yra. Ir taip vienas po kito keli gražūs, 35-37cm kiršliai. 

Spėju, kad taip nutinka dėl šylančio vandens, žuvis atsitraukia kiek giliau. Tai nebūtinai turi būti didelė duobė, bet pageidautina, kad giliausiame taške vanduo siektų liemenį, ar bent būtų gerokai virš kelių. Ten kiek vėsiau, o kai duobė visai šalia rėvos, tai ir deguonies vandenyje pakanka. Saugi, vėsi, patogi vieta laukti užkandžio.

Vis dar praeinu ilgus, ramius, negyvus plotus. Kartais vakarais ten užbulkuoja kiršliai ir galima sėkmingai nusegti “dėdę” su sausa muse. Tačiau akla žvejyba ilgoje tiesiojoje be jokios užuominos į po vandeniu esančią struktūrą kelia neviltį. O va šalia judančio vandens, nubėgimų, rėvučių, net ir stovinčiame vandenyje, žvejyba daug malonesnė.

Musės

Vidurvasarį kiršlys vangiau kyla ant sausos musės. Galima sulaukti pačio vakaro, prieš temstant, kai tikrai vienas kitas aktyvuolis pradės iš vandens paviršiaus kaišioti nosį. Bet gaudant dieną “bulkos” gan retos. Tai nereiškia, kad kiršlys nesimaitina, tiesiog maisto dairosi viduriniame ir apatiniame vandens sluoksnyje.

Ne veltui šis metas neretai vadinamas nimfavimo sezonu. Efektyviausias ginklas — nimfa. Tiems, kas iš dūšios nekenčia volframo — švinu pasunkinta šlapia musė. Nėra būtina nimfos visiškai ridenti dugnu. Žvejodamas dry-dropperiu nimfą kabinu apie 60cm atstumu nuo sausos musės ir to dažniausiai pakanka. Taip ir gaudant vien nimfomis, dažnai kibimo sulaukiama pravedimo pabaigoje, iškelinėjant muses aukštyn.

Dėl pačių nimfų, visi turi savo mėgstamas. Kol žvejosi su pasitikėjimu ir tikslingai apgaudysi potencialias vietas, tol pagausi ant bet kokios. Žvejojant su dry-dropperiu nimfą sunkinu 2.5mm diametro volframine galvute. Gaudant euro-nimfa, muses dugno link dažniausiai tempia 3-3.5mm volframo šratai.

Jeigu nežinote ką rinktis, visada tiks klasika — red tagai, fazanai, hare’s ear’ai, na ir dar kokia juoda muselė. 

Įranga

Apie įrangą daug nepasakočiau, bet žinau, kad bus klausiančių, todėl dalinuosi. Aš naudoju 10’ ilgio, #2 klasės nimfinį kotelį, euro-nimfai skirtą pavadį, prie jo 0.10-0.12mm fluorokarbono pasaitėlis. Ta pati sistema tiek gaudant dviem nimfomis, tiek dry-dropperiu. Tarp musių tarpas apie 60cm.

Toks tatai mano pasirinkimas. Susitvarko kotelis ir su stambesne žuvim, pasiekti viską lengva, ypač mažesniuose upeliuose. Man patogu ir malonu. O jūs žvejokit su kuo norit. Arba su tuo, ką turit.

Jeigu nieko neturit arba norit atsinaujinti, visada galite kreiptis į mus, padėsim išsirinkti geriausią įmanomą variantą.

Marš prie upės!

Tiek tų žinių apie vidurvasario kiršlius. Mokslo mažai, tik va vietas reikia išbandyti įvairiausias. Tikrai bus dienų, kai kibs įprastose rėvose. Bet aukščiau pateikta informaciją žinoti verta, svarbu tik nepamiršti jos panaudoti tada, kai tradicinėse kiršlinėse vietose jus pasitinka nekiba.