Trumpas pabėgimas nuo rutinos į Lenkijos pietus

Praėjusią savaitę po ilgos pertraukos vėl aplankė tas jauduliukas, kuris apima pažiūrėjus į sukrautus krepšius žinant, kad netrukus laukia nauji potyriai ir dar neatrasti vandenys. Trečiadienio vakarą užrakinu parduotuvės duris, parlėkęs namo susikraunu mantą ir jau neužilgo prisijungiu prie bičiulių Audriaus ir Žygimanto. Iki kelionės tikslo – apie 850 kilometrų ir kone 12 valandų kelio, kurio pabaigoje – didingoji San upė.

Kelionė prabėga greitai ir vos prašvitus atvykstame tiesiai prie pusryčių stalo. Čia visada kaklaraiščiu pasipuošęs namo šeimininkas Wojtek ir pora jo bičiulių iš Prancūzijos – Paul ir Gerald, su kuriais ir praleidome tas kelias trumpas dienas prie upės bei išskirtinai jaukius vakarus po žvejybos. 

Žvejoti – lengva, pagauti – ne

Dar nebaigus pusryčiauti Wojtek’as mus įspėja, kad žvejyba bus sudėtinga ir per tas dienas, kurias praleisime skalaujami Sano vandens, nereiktų nieko tikėtis. Paprastai tokiu metų laiku oras būna gerokai vėsesnis, o dangus padengtas debesimis. Tokiomis sąlygomis gausiai ritasi maži lašaliukai, kuriuos godžiai nuo paviršiaus žiaumoja kiršliai bei upėtakiai. Mūsų apsistojimo metu be perstojo spigino saulė ir buvo taip šilta, kad apie striukes nė negalvojome. Lašaliukų irgi būta mažai. Nors viena kita žuvis rodosi, tačiau geriau upę pažįstantys žvejai patikina, kad palyginus su tuo, kaip Sanas paprastai atrodo Spalio gale, dabar upė visiškai mirusi.

Pati upė taip pat paslaptinga, labai plati, savo pločiu primenanti Nerį, tačiau sekli ir visur braidoma. Labai nedaug išraiškingų rėvučių ar paplovimų, srovė ganėtinai vienoda ir ten, kur mums žadėjo didžiausias žuvis, srovė labai rami. Žuvis gali būti bet kur, o pagal “bulkas” sunkiai atskirsi kur mailius, o kur daugiau dėmesio verta žuvis, kadangi lėtoje srovėje žuvis pakyla ir nuo paviršiaus maitinasi lėtai ir atsargiai, po savęs palikdama tik nedidelius raibulius. Tiesa, kiršliai kartais išsiduodavo iškišdami savo burę pro vandens paviršių, tačiau dažniausiai tokių užuominų nepateikdavo. 

Greitai supratome, kad ir pravedimas bei įranga čia reikalingi truputėlį kitokie nei mūsuose. Prancūzai gaudė itin ilgais 18 pėdų pavadėliais nuplonėjančiais iki 0.10 pasaitėlio, tas mūsų labai nenustebino, nes ir patys atvykome apsišarvavę ilgesniais ir plonesniais nei paprastai. Didesnio prisitaikymo reikalavo tai, kad čia mėtyti sausą musę prieš srovę yra visiškai neefektyvu. Taip žuvį suvilioti gali tik tokiame atstume, kiek tęsiasi tavo pavadėlis, kadangi visa žemiau esanti žuvis pirmiau pamato plaukiantį valą ir po to ant musės nekyla. Po truputėlį visi įsipratinome mesti stačiu kampu į kito kranto pusę ir palikti laisvo valo, kad žemyn plaukiantis valas per greitai nepradėtų įtempinėti musės. Taip gaudant sausa muse pasroviui žuvis visų pirma pamato musę, todėl turi mažiau įtarimo ir kimba kiek aktyviau.

Pirmą dieną likome nieko doro nepešę, pagavome po kelis nedidelius upėtakiukus, kurie nusispalvinę itin dailiai, tačiau jų nefotografuojame, pastarieji kaip ir Lietuvoje ruošiasi nerštui ir tikslingai jų gaudyti negalima, o pagavus ant sausos musės ar nimfutės reikėtų kuo skubiau paleisti. Su Sano kiršliu dar nesusipažinome. Vakare šiltai pasedėjome prie stalo ir dalinomės istorijomis, kurios nusipelno niekada nepasiekti plačiosios viešumos. Tądien sunkiai sekėsi visiems, tačiau nei vienas nebuvome nukabinę nosies ir ištikimai laikėmės namų taisyklių, kuriose buvo griežtai pasakyta “Žvejoti yra svarbu. Pagauti nėra svarbu.”. Jau po pirmo vakaro su Wojtek, Gerald ir Paul jautėmės tarsi geriausi draugai, o šią kompaniją, neabejoju, visi prisiminsim dar labai ilgai. 

Antra diena ne ką geresnė. Jautemės, kad geriau žinom ką reikia daryti, tačiau rezultatai labai panašūs. Tiesa, Žygimantas jau temstant išprašė apie 40cm kiršlį, kuris buvo mūsų pirma pažintis su daugiau nei sprindį siekiančiu San upės kiršliu. Dailus, pasidabinęs rudeninėmis spalvomis, tamsus. Tačiau nei aš, nei Audrius, nei Prancūzai daugiau nieko doro neišprašėme, o Wojtekas liko dirbti darbus namuose nusprendęs, kad rytoj bus geriau.

Rytoj geriau ir buvo. Nors gal taip atrodo tik man, nes iš trijų dienų ši man buvo tikrai sėkmingiausia. Ryte atvykome į vietą kur status skardis metė šešėlį ant visos upės ir nuo pat pradžių mus pasitiko aktyvi žuvis. Pradžioje atrodė, kad paviršiuje aktyvūs tik maži upėtakiukai, tačiau vienoje vietoje “bulkelės” man pasirodė įtartinos, kiek padirbėjus graibšte ir pirmas mano San upės kiršlys, nedidukas, apie 30cm, bet pradžia yra. Toje vietoje žuvies matėsi, sustojau ir iki pat pietų nė nepajudinau kojų upėje. Per tą laiką pasitaikė nemažai smulkmės ir pora riebių apie 40cm siekiančių kiršlių. Ne monstrai kurių atvažiavome, tačiau po sunkių pirmų dienų, jie tikrai džiugino. 

Prieš pietus pakeitėme vietą, čia radome gan išraiškingą rėvą kitame krante, o ties upės viduriu akivaizdi linija tarp rėvos ir ramumos, kur mums bepietaujant pasirodė viena kita graži žuvis. Dabridau iki vietos, nuo kurios galėčiau pasiekti vieną iš nužiūrėtų žuvų. Kaip jau įprasta, net atsargiai brisdamas nubaidžiau visą aplink esančią gyvybę ir vėl nekrutindamas kojų stovėjau vandenyje ir laukiau į savo vietą grįžtančios žuvies. Jai pasirodžius metimas po metimo šukavau ribą tarp ramumos ir srovės, kai po turbūt valandos darbo ji pasirašė ant 18 dydžio klinkhameriuko. Po smagios kovos graibšte lygiai 46cm riebus kiršlys, būtent toks, kokio čia ir atvykau. 

Tą akimirką jaučiausi toks pakylėtas, kad, jeigu rukyčiau, tai cigaretę būčiau galėjęs prisidegti tiesiai nuo saulės. Tačiau, kaip man jau įprasta, su savo gražiausiomis žuvimis, gražios nuotraukos neturiu. Pamatavus kiršlį graibšte netyčiomis jį išleidau. Pasilabinti buvo labai smagu, bet pameluočiau, jei sakyčiau, kad neapmaudu, jog neįsiamžinom. 

Noriai ir su užsispyrimu žvejojome iki pat sutemos ir sulaukėme dar vieno kito kibimo, Žygimantas pasilabino su dar vienu gražiu kiršliu ir grįžome namo. Paskutinis vakaras su naujais bičiuliais praleistas puikiai, skaniai valgant ir daug juokiantis. Ne dėl žuvų šitą kelionę prisiminsim, o dėl žmonių, su kuriais žvejojome. Ir visai negaila, kad nepagavome daugiau ar didesnių. Juokas iki ašarų, patirtys ir nauji draugai visuomet atsvers vieną kitą dieną nekibos.

Sekmadienio ryte pakilome, papusryčiavome, atsisveikinome su upe, kuri teka pro pat namo kiemą ir leidomės į ilgą kelionę atgal namo. Dar nespėję palikti miestelio, kuriame gyvenome, jau pradėjome planuoti kitus apsilankymus čia. Manau, kad maža dalele savęs visi dar kurį laiką ten gyvensime. Tol, kol neištversime, vėl susikrausim „manatkes“ ir trauksim iki San’o.