Kiršlių ir Sausos Musės Sezono Atidarymas

Daugelio muselininkų kalendoriuose gegužės 15 diena pažymėta ryškiai. Būtent šią dieną baigiasi kiršlių žvejybos draudimas. Tuo pačiu, nors tai ir ne taisyklė, ši diena man žymi sausos muselės sezono pradžią. Būtent nuo šios dienos dažniau išvykstu prie upės su tikslu gaudyti sausa musele, o ne tik turiu kelias museles dėžutėje, jeigu netyčia vienas ar kitas upėtakis sugalvotų iškišti dantis pro vandens paviršių ir pasmaguriauti pavasarį pradedančiais kilti vabzdžiais.

Šiais metais, kaip ir kasmet, susidėjau dėžutes ir dūmiau prie upės. Šį kartą į svetingąją Žemaitiją. Į kompaniją prisikalbinęs mylimąją ir šunį išvažiavau ryte ir dar neatėjus pietums buvome žūklės klubo “Verpetas” stovyklavietėje, kur svetingai pasitiko Žemaičiai su Caru priešakyje.

Vis gi nagai niežti, norisi žvejoti, tad ir plepėti daug laiko nebuvo. Į bridkelnes ir prie upės. Kiršliai aktyviai nebulkavo, todėl pradėjau šlapia musele. Aplink žvejojantys suviliojo vieną kitą nedidelį kiršlioką ant mažų sausų muselių, o aš, porą valandų pramėtęs plaukiantį šniūrą ir tesulaukęs vieno atsargaus kibimo grįžau į stovyklavietę paskanauti virš rūkstančio laužo dideliame puode kabančios raugintų kopūstų sriubos.

Minijai, deja, daug laiko tądien neturėjau, jau buvau susitaręs su bičiuliu Juliumi Savicku aplankyti mažesnį upeliuką, tad pasistiprinus vėl sulipom į automobilį ir keičiam vietas. Žemaitija man dar labai mažai pažįstama, nes didžiąją dalį laiko iki šiol skirdavau Dzūkijos ir Aukštaitijos upeliams, tad širdis lengvai spurdėjo iš jaudulio, o nagai niežėjo nuo noro pamirkyti valą naujuose vietose. 

Belaukiant madingai vėluojančio bičiulio, sėdėdamas ant tiltuko pastebėjau kažką godžiai renkančius kiršliukus. Atsargiai prisėlinau. Į muselę reagavo vangiai, tačiau iš kelinto, o gal ir keliolikto pravedimo vieną suvilioti pavyko, pasisveikino, pasispardė ant kabliuko ir atgal į vandenį. Tinkliuko nepasiekė, bet pradžia nuteikianti pozityviai.

Po kiek laiko pasirodžius Juliui pasileidome žemiau upe ir jau pirmu pravedimu nurodytoje vietoje dar vienas žuveliokas nusprendė paskanauti muselės, šį kartą ant vos vos pasunkintos lašalo nimfos. Nors ir vėl kitame valo gale ilgai neprabuvo, buvo smagu matyti, kad žuvis aktyvi.

Upeliukas pasakiškai gražus, nors ir kiek sudėtingokas, tikrai ne visur virš galvos spalvotu valu užtenka vietos pamosikuoti. Virš vandens skraidė vienas kitas smulkus lašaliukas, bet paviršiaus kol kas dar nedrumstė aktyvus kiršlių ar upėtakių bulkavimas.

Pirmos dvi valandos prabėgo greitai, upė užbūrė, bet kokia laiko nuovoka pradingo, bet kol kas nei vienas iš mūsų sezono neatidarėme.

Apie 8 valandą vakaro, gal šiek tiek anksčiau, vandenį pradėjo šiaušti kiršlių paliekami ratilai. Neužilgo Julius ant nedidelės sausos muselės pagavo pirmą, gan solidų kiršlį. Kitame posukelyje – ne ilgas, bet sveikas, stambus ir gražiai nuspalvintas upėtakiokas.

Ir tada prasidėjo.

Kur bežiūrėsi, ten ratilai, kur ausį pasuksi, ten “bulkt”. Ir kiršliai, ir upėtakiai pradėjo puotauti mažais vabaliukais. Turbūt nei 50 metrų nesiekiančiame upės ruože per kelioliką minučių pagavome kelis kiršlius ir porą upėtakių, vienas iš jų – gan solidus 38 cm margis. 

Atrodo, kad puotai prasidėjus žuvis pasidarė nebeišranki musėms. Julius viską sugaudė ant nedidelių klinkhamerių ir parašiutų, o aš, tuo tarpu, pabandžiau ne tokį ir mažą “fomkinį” lašaliuką. Pirmu pravedimu pasirašė upėtakis, kurį jau ankščiau mačiau bulkuojant, o vėliau ir visos kitos tądien pagautos žuvys sukibo ant įvairių spalvų lašaliukų.

Bulkavo ir kibo iki pat sutemos. Paskutinį upėtakį (na gerai, šitas buvo labiau upėtakiukas) išprašiau ant ryškaus geltono lašalo, kurio jau nė velnio nebesimatė vandenyje ir kibimą atpažinau tik iš garso.

Laikas pakuotis meškeres.

Tądien papozavo tikrai dviženklis skaičius žuveliokų, visi pagauti ant sausos muselės. Atidarymas pavykęs.