NE! VERSLINEI ŽŪKLEI – Lietuvos Žvejų “Baltijos Kelias”

Rugpjūčio 1 dieną, šeštadienį, Klaipėdos kruizinių laivų terminalas tapo namais turbūt didžiausiam žvejų susibūrimui Lietuvos istorijoje. Labai tikiuosi, kad praėjus šiek tiek laiko, apie jį kalbėsime ir kaip apie svarbiausią.

Tuo metu dar nežinojau kodėl, bet žinojau, kad ten būti man reikia. Nė nekilo minčių apie šito susibūrimo praleidimą, bet kokie kiti planai galėjo ir palaukti. 

Visą kelią nuo Kauno iki Klaipėdos širdis plakė truputį greičiau, o plaštakos prakaitavo iš kažkokio gero nežinomybės jausmo. Abejonių nebuvo – šiandien vyks kažkas svarbaus, tik tuo metu dar neįsivaizdavau kaip tai atrodys.

Kelionė buvo nepaprastai rami. Nesinorėjo jokios trankios muzikos, kuri prablaškytų autostrados monotonijos nuobodulį. Dabar net neatsimenu, ar muzika iš vis grojo. Galvos niekaip nepaliko mintys, kad dalyvauju kažkame, apie ką bus pasakojama vaikams, anūkams ir proanūkiams.

Protesto Akcija

Atvykus į kruizinių laivų terminalą iš karto aišku buvo viena – protesto akcijos svarbą jaučiau ne tik aš, Lašišos Dienoraščio komanda ir dar keli pamišėliai. Mūsų buvo daug. Labai daug.

Keli pažįstami veidai paskendo šimtų, o gal net tūkstančių nepažįstamų veidų jūroj, tačiau būtent tą dieną visi jie atrodė vienodi. Visi atėję bendru tikslu, visi pamiršę bet kokias nuoskaudas, asmenines problemas, tarpusavio nesutarimus. Visi stovėjo kartu dėl vieno bendro tikslo.

Visa tai pamačius galvoje užsimezgė kažkokia alegorija į 1989 metus ir Baltijos Kelią. Nors tuo metu dar nebuvau gimęs ir tikrai nežinau kaip jautėsi žmonės tų metų rugpjūčio 23-čiają, bet kažkodėl nekilo abejonių – tai kas vyko 2020 rugpjūčio 1-ąją Lietuvos žvejų bendruomenė prisimins kaip kažką panašaus, kad ir daug mažesnio.

Tiesa, rankomis susikibę nestovėjome (gal ir gerai, žinant niūdienos aktualijas) ir liaudies giesmių negiedojome, nors vieną kitą užtraukti tuomet gal ir būtų buvusi tinkama vieta bei laikas.

Tiek 1989, tiek 2020 kovojama prieš okupaciją. Tik šiemet ta okupacija savotiška, bet negali paneigti, kad žmonių laisvė ribojama. Verslininkų okupuotos ir be perstojo stekenamos Kuršių Marios ne tik atima pagrindinį, o kai kam ir vienintelį gyvenimo malonumą – žvejybą iš žvejų mėgėjų. 

Dėl verslinės žvejybos sunkiai bekvėpuojančios ir akių pramerkti nebegalinčios Kuršmarės nepajėgia padėti pragyventi žmonėms, kurie iš jos anksčiau dosniai siūlytų turtų išgyvendavo. 

Širdį spaudė klausant, kaip gerai žinomas gidas Audrius Jakštas pasakojo, kad per kelis metus iš klestinčio gidavimo verslo liko apskritas nulis, verslas uždarytas, laivai parduoti. Ir jam dėl savęs neskauda – dabar jau pensininkas, Audrius Jakštas beveik visą savo gyvenimą galėjo džiaugtis Kuršių marių turtais, kurie, nė neabejoju, kažkada atrodė neišsemiami.

Skaudu jam dėl jaunų žmonių, kurie savo gerbuvį patikėjo Kuršių marioms iš kurių, dėja, baigiamas išspausti paskutinis atodūsis. Žvejai priversti emigruoti ir palikti vietą, kurioje vis dar likusi jų širdis. Ir tokių tikrai ne vienas.

Pavyzdžių kaip verslininkų okupacija kenkia paprastų žmonių gerbūviui ir kasdienybei yra daug, o tokių, kur ji naudinga – vienetai. Juk net ten dirbantiems (oficialiai) vidutiniškai mokama vos 280 eurų per mėnesį. Net verslinėje žvejyboje dirbantys žmonės priversti gyventi ant skurdo ribos. Tai kam gi ji naudinga? Klausimą paliksiu atvirą, nors atsakymą visi žinome.

Gyvybė Atimama Ne Tik Iš Kuršių Marių

Paprastam, į šią temą nesigilinusiam žmogui gali atrodyti, kad verslinė žvejyba kenkia tik Kuršmarėms. Ir kodėl tada taip kovoti ir galva dėti dėl vieno vandens telkinio. 

Realybė ne tik tokia, kad vien Kuršių marios yra begalinės svarbos objektas Lietuvos gamtai ir, be abejonės, žvejams mėgėjams. Pro jų vandenis į nerštavietes keliauja begalė žuvų, tarp kurių Starkiai, Žiobriai, Lašišos, Nėgės ir daug daugiau. 

Dėja, daugelio jų kelias Kuršių mariose ne tik prasideda, bet ir baigiasi, kadangi bet kokie bandymai ištrūkti dažniausiai yra užstojami verslininkų tinklais. To pasekoje Nemunas, Nėris, Šventoji ir šimtai jų intakų yra stekenami ne mažiau nei pačios Kuršių marios. 

Verslinė žvejyba Kuršių mariose vienodai paliečia gyvenimus tų, kurie žvejoja kur nors Pavilnėje, kiek ir tų, kurie žvejoja pačiose Kuršių mariose. Tai ne tik Klaipėdiečių ar pajūriečių problema. Tai visos Lietuvos problema.

Labai džiugu, kad visos Lietuvos žvejai tai ir supranta, ką ir parodė savaitgalį vykusi protesto akcija. Dabar beliko sulaukti aukščiau esančių “galvų” supratimo ir veiksmų, padėsiančių visos Lietuvos vandenims ir vėl lengviau atsikvėpti.

Nelikime abėjingi, veikti dar ne per vėlu.