Gyvenu distopiniame pasaulyje. Muselinė – mano pabėgimas.

Jau kurį laiką savyje ieškau atsakymo į klausimą – “kodėl muselinė?”. Žinojau jausmą, kurį man ji suteikia, galbūt net ir žinojau kodėl, tik nežinojau kaip jį sudėti į žodžius.

Šiandien šiek tiek kitaip nei įprastai prasidėjęs rytas padėjo rasti kol kas geriausią paaiškinimą muselinės fenomenui ir tam, kokią įtaką jis turi mano gyvenime.

Pasivaikščiojimas mieste

Anksti ryte, palikęs automobilį tepalų keitimui, nusprendžiau nesinaudoti pastaruoju metu išpopuliarėjusiomis pavežėjų paslaugomis ir į darbą keliauti pėstute. Nuo automobilių serviso iki parduotuvės apie valanda kelio, kaip tik tiek laiko turėjau iki atsidarymo.

Kiek save pamenu, tokie pasivaikščiojimai visuomet padėdavo trumpam pristabdyti viską aplink ir tiesiog įgerti supantį pasaulį. Gal todėl, kad yra tik pradžios ir pabaigos taškai, be jokių užduočių ar darbų kuriuos reikia atlikti tarp šių taškų. Nuolatos spartėjantis gyvenimo tempas retai beleidžia pasidžiaugti tuo, kad nieko daryti nereikia, gali tiesiog būti.

Tai ką pamačiau šiandien ryte privertė susimąstyti. Manau, kad tik trumpam sustojus gali suprasti kokiu tempu viskas juda ir kokios to pasėkmės mums – žmonėms. 

Nors rytas ir vėsus, mieste iš karto pasitiko slogi tvankuma. Pirmus žingsnius palydėjo Taikos prospekte naujai klojamos kelio dangos kaitra ir tas su niekuo nesumaišomas karšto asfalto kvapas. Kas kelis šimtus metrų ryškiai šviečia skaičiukai, žymintys kuro kainas įvairiose degalinėse. Šaligatviai atitverti ir nepraeinami, tarsi būtų sakoma “žmogau, atsibusk, 21 amžius neskirtas pėstiesiems”. Žmonės, sustoję prie raudono šviesaforo signalo, nekantriai laukia iš lėto atleidinėdami pėdą nuo sankabos, neva tai padės jiems greičiau pasiekti darbus ar nuvežti vaikus į mokyklas.

Metropolis

Visa tai kažkuo priminė jau seniai bežiūrėtą, Austrų režisieriaus Fritz Lang, 1927 metų filmą “Metropolis”. Prieš beveik šimtą metų jis vaizdavo visą savo žmogiškumą praradusius žmones kaip didelės mašinos dalis, jie nesustodami sukosi it kokie dantračiai, būtini palaikyti mašinos darbą.

Lygiai taip pat elgiamės ir mes. Taip, galbūt ne visi, bet šio ryto pasivaikščiojimas nepaliko abejonių, kad daugelio mūsų gyvenimai sukalibruoti kaip šveicariškas laikrodis, o vienintelis dalykas neleidžiantis tam laikrodžiui sustoti, tai mūsų baimė pažiūrėti į šoną ir suprasti, kad ir mūsų įgimtas žmogiškumas jau senokai kažkur pamestas.

Panašu, kad jau senokai pamiršome, jog esame tik gamtos dalis. Mums dėl kažkokios priežasties suteiktas išskirtinis intelektas, pasirodo, nėra pakankamai aukštas, kad suprastume – mes esame priklausomi nuo visko aplinkui, todėl turėtume gyventi darnoje su viskuo, kas gyva, o ne atsiskirti ir pasiskelbti save viršesniais.

Tokiam mąstymui turbūt daug įtakos turi tik vakar peržiūrėtas naujasis David Attenborough Netflix dokumentinis filmas A Life On Our Planet. Tiem, kas nematė – manau, kad jį pamatyti yra būtina, jeigu tavyje yra bent lašelis žmogaus, kuriam rūpi kitos gyvybės formos, gamta ir ateitis.

O dabar prie to, dėl ko turbūt įsijungėte šį straipsnį – prie ko, po velnių, čia muselinė? Kas čia išvis per marazminiai filosofavimai muselinės žvejybos svetainėje. Palaukite, palaukite. Aš jums viską paaiškinsiu.

Muselinė – mano būdas pabėgti

Nuoširdžiai nekenčiu miesto šurmulio ir nesustojančio judėjimo. Nors gyvenu netolimame užmiestyje, pastarasis irgi seniai sugadintas. Kadaise gyvo, grybų ir uogų pilno miško pradžią minėję didžiuliai beržai dabar linguoja vieni. O kažkada begalo žvaigždėtas buvęs dangus po truputėlį pradeda blankti nuo šviesos taršos (dirbtinių šviesos šaltinių).

Tačiau muselinė man padėjo atrasti dabar taip labai mylimus mažus upelius, aplink kuriuos vis dar stūkso miškai ir virš kurių dangus vis dar žvaigždėtas. Čia galiu atsisėsti ant turbūt niekada gyvenime nepjautos žolės, įsipilti kavos iš termoso ir stebėti.

Stebėti kaip nuo vandens paviršiaus kiršlys čiumpa apsiuvą, kuri bejėgiškai bando vėl pakilti į orą. Kaip krūmuose, kitame upės krante, krebžda kiaunė, galbūt ieškanti maistingų uogų ar vabzdžių. Matyti, kaip pasibaidžiusi į dangų kyla gervė, grakščiais judesiais išvengianti supančių medžių šakų.

Visa tai gražina kažkokį darnos jausmą, kurio niekada nesugebu pajusti mieste. Leidžia pasijusti, tarsi esu tik kažko didesnio dalis, bet kitaip nei dantratis laikrodyje, veikianti natūraliu, kintančiu ritmu.

Srovei lėtai nešant mano mylimą March Brown’ą turiu laiko užsisvajoti apie laikus, kai tokių vietų buvo kelis, galbūt keliolika kartų daugiau. Kol nesuteršėme upių užtvankomis ir nepavertėme jų grioviais. Tiesa, tų laikų aš nepamenu, esu tam gerokai per jaunas, bet senolių pasakojimai įstrigę širdyje taip giliai, kad atrodo, jog aš pats juos pragyvenęs.

Ir tada, nors suprantu, kad gali būti geriau, tiesiog džiaugiuosi, jog tokių vietų iš vis dar yra. Tokių, kuriuose lankomasi retai, o kai lankomasi tai daroma su pagarba gamtai. Ten galima įkvėpti pilnus plaučius oro ir nejusti asfalto kvapo. Vis dar galima pamatyti gyvybę, kurią daugelis šiais laikais pamato tik mokyklos suole vartydami biologijos vadovėlį. O turbūt svarbiausia – ten galima sau leisti sustoti. Galima leisti sau vėl tapti žmogumi ir būti natūralios gamtos rutinos dalimi.

Tą pajutus man jau nebesvarbu, ar tądien kažką pagausiu. Ir galite man sakyti “koks tu muselininkas, jeigu puse žvejybos prasėdi ant kranto”. Bet aš ir toliau ten sėdėsiu. Ir toliau gersiu kavą ir ieškosiu visko, kas gyva aplinkui. Ir toliau galvosiu, kaip gerai, kad vėl pavyko pasprukti iš to prakeikto metropolio.