Žiema su museline meškere: ką, kur, kaip ir kada?

Už lango pradėjęs spausti šaltukas primena, kad prasidėjo paskutinis metų mėnuo, kuris tuo pačiu pažymi ir žiemos pradžią. Daugeliui mūsų tai šeimos švenčių, mandarinų ir karštos kakavos metas, o mums – muselininkams – naujo sezono pradžia.

Tiesa, pokyčiai žūklės pasaulyje prasideda tik nuo Kalėdų. Pažvelkime į kiekvieną mėnesį iš arčiau.

Gruodis

Visą gruodžio mėnesį mažuosiuose upėtakiniuose upeliuose žvejoti vis dar negalima, o lašišų žvejybai didžiosios upės, tokios kaip Neris, Šventoji ar Dubysa atsiveria tik nuo gruodžio 25-osios. Tačiau tai nereiškia, kad iki Kalėdų su museline meškere veikti nėra ką.

Lydekos

Gruodžio mėnuo gali būti itin rezultatyvus lydekų žūklėje, ypač atsižvelgiant į pastaruoju metu nuolat šylančias žiemas. Tik dabar pradedame dažniau sulaukti neigiamų temperatūrų naktimis. Ne vienas patyręs aštriadančių žvejys pasakys – tai pats geriausias metas turbūt pagrindinių Lietuvos gėlųjų vandenų plėšrūnų žvejybai.

Pernai metais paskutinę lydekų žūklę atlikau dieną prieš Kūčias, tuo metu jos dar tikrai buvo pakankamai aktyvios. Jeigu orai per daug nesikeis, nenustebkime, kad įsimintiniausių šių metų lydekų dar nesulaukėme.

Kiršliai

Apie buriuotuosius kiršlius gruodį labai trumpai – pagauti jų tikrai galima, bet žvejoti leidžiama labai nedaug kur. Jeigu spalį ar lapkričio pradžioje dar buvo galima tikėtis juos suvilioti nedidele sausa ar šlapia muse, dabar jau gerokai labiau tikėtina, kad kibs tik nuo dugno, žvejojant nimfa. Tai tuo pačiu reiškia, kad nemažai laiko reiktų praleisti įsibridus į upę, o nuo šaltuko neapsaugo net ir tinkama apranga, todėl daugelis renkasi tiesiog kiršlių žvejybą apleisti iki pavasario sezono.

Vaivorykštiniai upėtakiai

Pastaraisiais metais Lietuvoje stipriai išpopuliarėjo vaivorykštinių upėtakių žvejyba privačiuose prūdeliuose Vasaknose, Arvyduose arba dabar jau daug kam žinomame Šešupės ruože, tekančiame per Marijampolės miestą.

Kitaip nei margieji upėtakiai, vaivorykštiniai upėtakiai Lietuvoje neneršia ir juos gaudyti galima visus metus. Negana to, net vandeniui pašalus jie yra ganėtinai aktyvūs ir ir galingi kovotojai.

Šiuo metu jie dažniausiai gaudomi ryškiais strymeriais. Daugiau juos žvejojantys kolegos pasakoja, kad geriausiai veikia balta, salotinė, rožinė spalvos. Kitaip nei lydekoms, šioms žuvims nereikia specialių kotų ir įrankių, o žvejyba mėgautis galite savo “įprastu” 9 pėdų 5 klasės kotuku. Tokiu pačiu principu vaivorykštinių upėtakių žvejyba tęsiasi visą žiemą.

Šlakiai ir lašišos

Nuo gruodžio 25 dienos dalyje Lietuvos upių, tarp kurių ir populiariausios – Dubysa, Neris, Minija ir Šventoji – ir vėl galima gaudyti po neršto į jūrą grįžtančius šlakius ir lašišas. Čia į pagalbą dažniausiai kviečiame ganėtinai dideles ir labai daug judesio vandenyje turinčias muses ant vamzdelių.

Tokių musių sparnas dažniausiai rištas iš lapės, oposumo ar kito minkšto kailio, juose nepagailima ryškių akcentų, blizgučių, o pačios musės dažniausiai sunkinamos švinu, volframinėmis arba varinėmis galvutėmis ir variniais arba aliuminiais vamzdeliais.

Rudenį šią taurią žuvį dažniausiai gaudome ilgesniais, delikatesniais šniūrais ir plaukiančiais pavadžiais. Žiemą – atvirkščiai. Spėjinius ir Scandi stiliaus valus dažniausiai keičiame skęstančiais, grubesniais skagitais kuriais, kartu su skęstančiais polyleaderiais, bandoma pagauti šalia dugno esančią žuvį. 

Sausis ir vasaris

Sausio ir vasario mėnesius šį kartą sujungsiu į vieną, kadangi iš esmės žvejyba šiuo metu niekuo per daug nesiskiria. Pagrindinis ir didžiausias skirtumas nuo gruodžio yra tai, kad nuo sausio 1 dienos ir vėl leidžiama žvejyba visuose upėtakiniuose upeliuose ir oficialiai prasideda strymeriavimo sezonas.

Tiek sausį, tiek vasarį galima lygiai taip pat sėkmingai gaudyti lašišas ir šlakius ar mėgautis vaivorykštinių upėtakių žvejybą, tačiau apie tai jau kalbėjome, tad visą dėmesį dabar skirsiu laukiniams margiesiems upėtakiams ir jų žvejybai strymeriu.

Upėtakiai strymeriu

Visų pirma, pradedantiesiems gali kilti klausimas, kas iš viso yra tas strymeris. Tai muselė, dažniausiai imituojanti kažkokią žuvelę ar dėlę, kuriomis maitinasi upėtakis. Tokios muselės beveik visada yra sunkinamos švinu ir/arba volframinėmis galvutėmis, kad būtų galima greitai ir efektyviai pasiekti tuo metu duobėse grobio tykančius upėtakius.

Kadangi musės didesnės ir sunkesnės nei sausos ar šlapios muselės, strymeriams dažniausiai reikalingas grubesnis valas (“šniūras”) trumpesne galva. Neretai upėtakiams renkamasi ~6.5-7,5m ilgio standartiniai šniūrai arba dar trumpesni vienrankiai skagit tipo valai. Valai dažniausiai plaukiantys, bet kartu su jais naudojami skęstantys polyleaderiai, padedantys lengviau tikslingai apgaudyti duobes.

Man asmeniškai strymeriavimas žiemą be galo patrauklus tuo, kad upėtakių galima rasti įvairuose upeliuose, kurie vėliau apauga žolėmis, išdžiūna, arba kuriuos, vandeniui pašilus, upėtakiai papraščiausiai palieka. Būtent šiuo metu pasirinkimas kur žvejoti yra kone didžiausias, o žuvį galima rasti net ten, kur vasarą upę galima peržengti nesušlapus kulnų.

Realiai žuvies ieškoti verta ir įdomu daugelyje Šventosios, Merkio, Dubysos, Nemuno, Neries, Minijos intakuose ir netgi tų intakų intakuose. Ir nors kiekvienais metais grįžtu į mylimus upelius, tokius kaip Ūla ar Verknė, skiriu laiko ir aplankau bent kelis naujus upelius, kur tikrai ne visada pavyksta pagauti upėtakį, bet pabandyti smalsu ir įdomu.

Reikia pripažinti, strymerių žvejybos žiemą dažniausiai nebūna tokios produktyvios kaip vėliau, pavasario gale ar vasaros pradžioje, o esant šaltam vandeniui upėtakio kova kiek vangesnė, tačiau nuo paskutinių žvejybų praėjus kone pusmečiui, net vienas kibimas įstato šypseną veide visai dienai. 

Trumpai tariant – veikti žiemą tikrai yra ką ir muselinei meškerei dulkių rinkti laiko nėra. Na, nebent vandenis užtraukia ledas, nors taip paskutiniu metu įvyksta vis rečiau, o kai įvyksta – ganėtinai trumpam. Šį laiką stipriai rekomenduoju skirti muselių dėžučių turinio atstatymui – patikėkit, prireiks!