Pirma žuvis museline visada yra įsimintina. Na ir kas kad ne didžiausia ar ne galingiausia kovotoja. Dar įsimintinesnė ta žuvis tada, kai jos lauki kone dvi dešimtis metų, tyliai ir nedrąsiai apie ją svajodamas.

Paskutiniu metu užplūdo nostalgijos banga ir užsimerkus vėl matau brangius prisiminimus apie pradžią su museline. Nusprendžiau jais pasidalinti ir su Jumis. 

Pirma pažintis

Pirma mano pažintis su museline buvo labai anksti. Tuomet man buvo turbūt penkeri ar šešeri. Maždaug tada vasaros laikotarpiu pradėjome žvejoti kartu su tėčiu. Puikiai pamenu ilgus vakarus stebint, kaip prieš žvejybą prie paprasto spaustuvėlio jis narplioja juodus vabaliukus.

Keldavomės anksti ryte, tradiciškai pusryčiams suvalgydavome sumuštinių su juoda duona ir rukyta dešra ir išgerdavome puodelį vaisinės arbatos. Iš namų pajudėdavome vos pradėjus švisti. Dažniausiai keliaudavome prie Dubysos šalia Plikių kaimo.

Tiesa, tuo metu mano rankose buvo plūdinė, ne muselinė meškerė. Pasišerdamas dar šiltais iš vakaro virtais kviečiais ir iki kelių įsibridęs į maloniai vėsų upės vandenį gaudydavau aukšles ir kuojas. 

Tuo pačiu stebėdavau, kaip tėtis mojuoja kažkokiu tai ryškiai salotiniu šniūru ir palengva kyla aukštyn upe. Po kiek laiko matydavosi tik šniūro galiukas virš aukštų smilgų. 

Tėtis žvejodavo viskuo ir viską, bet vasarinius šapalus su museline mėgo išskirtinai. Dar tuomet žadėjo, kad man dar kiek ūgtelėjus šito meno išmokys ir mane. Nors ir neišmokė, jo meilės šitai žvejybai niekada taip ir nepamiršau ir žinojau, kad ateis laikas, kai to išmoksiu pats.

Montana

Prabėgo keliolika metų ir tas berniokas, kažkada kvečiais šėręs visą Dubysą, persikėlė už Atlanto, į Montaną. Taip, ta pačią Montaną kur kadaise museline mojavo Brad’as Pitt’as filmuojant A RIver Runs Through It, pastatytą pagal to pačio pavadinimo knygą, tapusią muselininkų biblija. 

Ten aš nusidėjau, dar pats to nesuprasdamas. Pradėjau gaudyti upėtakius spiningu, su juodu Panther Martin spineriuku. Nors jie kibdavo ir sėkmingai, visada buvo jausmas, kad kažkas ne taip, kažko trūksta.

Tiesa, žvejų prie vietinių upelių nesutikau, dėl to ir nesupratau, kas ne taip. Tačiau galimybę dar labiau praplėsti akiratį suteikė paprasčiausias atsitiktinumas.

Įsigytas visureigis

Nuo mažo miestelio kuriame gyvenau iki artimiausios didesnės parduotuvės skyrė pusantros valandos kelio. Kartą į savaitę važiuodavom apsipirkti kartu su viena iš darbdavių. Mieste, kuriame apsipirkinėjome, buvo pora naudotų automobilių parduotuvių, tad kartu su drauge paprašėme jas aplankyti.

Atėję į kiekvieną iš jų klausėme paprastai – “ką turite pigiausio, tereikia, kad išgyventų šią vasarą”. Pataikėme. Į vieną parduotuvę buvo ką tik atvežtas Ford Explorer visureigis, šiek tiek daužtas, bet su sveika 4.6 litro V6 širdele už vos 800 dolerių. Negalėjome atsisakyti.

Nors su žvejyba tiesiogiai ir nesusijęs, šis faktas reiškė, kad dabar galiu nuvažiuoti kur noriu ir pasiekti daug platesnius žvejybos plotus. Tą dieną man atsivėrė Montana.

Pirmas kontaktas su vietiniais žvejais buvo nuvažiavus prie labai sunkiai randamo ežero, atitinkamai pavadinto Hidden Lake (liet. paslėptas ežeras) kurio paslaptį man išdavė šalimais dirbęs museliautojas. Tada ir supratau, ko man trūko.

Stovėjau su spiningu ant kranto beviltiškai bandydamas pagauti vieną po kito šokinėjančius milžiniškus upėtakius. Tuo tarpu visi kiti žvejai, be jokios išimties, gaudė tik museline. Viskas buvo aišku – atėjo laikas.

“Muselinės tau neparduosiu”

Kitas žingsnis akivaizdus, mažame miestelyje, neturinčiame net pilnavertės maisto prekių parduotuvės, stovėjo muselinės žvejybos reikmenų parduotuvėlė. Ten nuėjau jau kitą dieną, bet to, ką išgirdau ten, tikrai nesitikėjau ir turbūt nepamiršiu niekada.

Pravėrus parduotuvėles duris pamačiau jos savininką rišantį museles. Už jo ant staklių sukosi naujutėlė meškerė, ant kurios dar nebuvo spėjęs uždžiūti lakas. 

Papasakojau jam viską. Kad esu ne vietinis, kad neturiu jokio supratimo apie muselinę, bet žūt būt noriu pradėti. Jo atsakymas buvo paprastas – “nepyk, bet aš tau nieko neparduosiu”. Priežastis buvo paprasta – žmogus savo rankomis renka meškeres kurių kainos prasideda nuo keturženklių skaičių. Pradedantysis nesupras tokio įrankio vertės ir nemokės su juo elgtis.

Pardavėjo pasiūlymas buvo paprastas – įsigyti pigiausią 9’ #6 komplektą iš didžiojo Amerikiečių tinklo Cabela’s. Įsigijus grįžti pas jį, kur nemokamai padės man išmokti metimo pagrindų.

Pirma muselinė ir pirma žuvis

Kaip ir pridera 21 amžiaus jaunuoliui, siekdamas išvengti trijų valandų kelionės, meškerę užsisakiau Internetu. Tada, kai ją gavau, miestelio apylinkėje vyko daug žmonių kasmet pritraukiantis maratonas.

Dirbau padavėju, padidėjęs žmonių srautas reiškė didelį darbo kruvį, tad tą savaitę į muselinės parduotuvę nueiti papraščiausiai negalėjau. Atslūgus darbams ir nuėjus prie parduotuvės durų pamačiau tuščias lentynas ir užrašą, kad parduotuvė persikėlė kitur.

Kito varianto kaip žiūrėti klipukus YouTube ir mosikuoti pievoje neliko. Pirmos dvi išvykos prie upeliko taip pat buvo bergždžios, nusprendžiau grįžti prie to pačio ežero, kur ir nusprendžiau pradėti muselininko kelionę.

Tiesa, ilgai ten nepažvejojau. Didelis vėjas ir akivaizdus įgūdžių trūkumas neleido užmesti muselės su itin delikačiu valu, kuris buvo komplekte. Atsidariau “mapsus”, apsižiūrėjau, kad netoliese teka kalnų upeliukas, ten ir pasukau.

Pradžioje be jokių rezultatų kylau aukštyn upe. Jau buvau beprarandąs viltį tądien “atsidaryti” su museline, bet nusprendžiau dar šiek tiek pasileisti žemiau nuo automobilio. Ten pamačiau gilią duobelę ir joje bulkuojančius upėtakius. 

Keliolika metimų, ne vienas nepavykes pakirtimas ir pagaliau. Pagaliau kitoje valo pusėje su manimi kovojo pirma žuvis museline meškere. Kiek savo išvaizda vaivorykštuką primenantis, tačiau ryškią, tarsi “perpjautą” gerklę turintis Cutthroat Trout. 

Nedidukas, delninis, bet toks, apie kurį dažnai galvoju iki dabar.

Likusi vasaros dalis Montanoje

Po pirmo upėtakiuko viskas tarsi atsirišo. Netoli namų tekėjo visai nedidelis upeliukas vadinamas Midvale Creek. Daugelyje vietų jo gylis neapsemia kulnų, o ties susiaurėjimais upelį nesunkiai galima peršokti.

Tačiau besivaikščiojant pavyko aptikti kelias duobutes, galbūt iki liemens, kuriose buvo apstu tų pačių raudongerklių upėtakiukų ir amerikinių palijų (angl. Brook Trout). Kadangi niekur važiuoti nereikėjo, iki geriausių vietų tebuvo keliolika minučių pėstute, daugelis likusių žvejybų buvo praleistos būtent ten.

Užmesti toli, akivaizdu, ten nereikėjo, kad puikiai tiko mano lygio museliautojui. Pakrantėse buvo apstu žiogų, tad pradėjau gaudyti labai paprastai. Nemažą, plūdrią žiogo imitaciją mesdavau ant šalia duobučių esančių akmenų ir staigiai nuo jų trukteldavau muselę.

Vos muselei pasiekus vandens paviršių matydavau skaidriame vandenyje iš duobės kylančius upėtakius, godžiai griebančius lengvą grobį. Tuo metu dar nieko nežinojau apie nimfas, šlapias muses ar strymerius. Ir labai džiaugiuosi, nes tokia tikra, tikrų tikriausia pradžia museline galėjo būti lengvai pakeista į nuobodesnę, nors ir efektyvesnę.

Dabar, kai muselinė žvejyba tapo beveik visu mano gyvenimu, vis dar nėra dienos, kad nepagalvočiau apie Montaną. Daugelis žvejų iki dabar ieško museliautojo rojaus. Aš jį radau to dar net pats nežinodamas. Būtinai ten grįšiu, bet kol kas galiu tik svajoti ir savo svajomis dalintis su Jumis.

Kaip ir su kiekvienu straipsneliu – būčiau labai laimingas, jeigu iš to kiltų draugiškas įspūdžių dalinamasis. Dalinkitės savo pirma pažintimi su museline ir istorijomis apie pirmus laimikius bet kur – komentaruose apačioje, mūsų “Facebook” paskyroje ar po įrašais grupėse.